Kaip debesys svajoja liesti žemę,
kaip pasiilgsta besitęsiančių laiptelių.
Nežengtų, nors išskleistas kirų kelias
balta eile, o nuo klevų paskui sparnavaisius.
Tikėjimosi daug, bet vis nesuplazda.
Kas debesis? Beveik, sakytum, oro klostė,
mažiau negu šapelis, negu skruzdė,
mažiau nei pūkas, keliamas gysločio.
Ir jeigu... ar besąlygiškai lauktų,
bent jau badakruopės, šilti kokonų siūlai.
Bet vien kumštukai –
susigniaužusios žiedynų saujos
ir vien pašiauštos krūmų kupros.
Ateisiu, bet lašelių pėdom, tyliai, kukliai.