Atsimenu, kai sakė ji man kažkada:
„Žinai, kalbėjau aš su sutema."
Tada jos žodžių visai nesupratau,
Todėl nusijuokiau ir nieko nesakiau.

Vėliau ji sakėsi kalbėjusi su vėju,
O aš tylėdamas vis nusidėjau.
Kai medžiai ėmė jai dainuot dainas,
Galvojau, gal jau laikas nusigąst?

Kvailai dariau, kad nelaikiau aš jos,
Kai upė ją žadėjo bučiniu paguost.
Dabar jau nekalba gamta su ja,
Tik aš kviečiu ją grįžt atgal.