Aš pamenu, kartą paklausė toks vaikas
ar sugebu vinį į sniegą įkalt,
kai vėjas per naktį be perstojo šaipos,
o balos vis bando už kojų nutvert.

Stebėjos, kad sniegas taip greitai pranyksta,
vos paliečiu pirštais jo šaltus pečius.
Pasakė, atgal traukinys jau išvyksta
ir jis nematys, ar vanduo greit išdžius.

Sustojau prie bėgių, kurie šiąnakt vesis
tolyn, mano mažą stebuklų berniuką.
Svarsčiau, ar ilgai mano mintys dar pešis,
atradusios žodžiais neištartą burtą.