Kitoks šis lietus — nebeplukdo žiedadulkių,
Balučių kraštai jų rievėm nemarguoja,
O rundančios pakelės, dulkėmis apvilktos,
Atkuto ir stvarsto praeiviams už kojų.

Atrasi prie klešnės prilipusį lapą,
Voratinklio giją ar vikšrą, ar spyglį.
Nuo skėčio nukrinta lašelis ant kaklo
Ir snūdą akimirksniu kūno pagydo.

Diena kelinta vėjas debesis vaikosi
Ir niekaip su kaimene ta nesusitaria?
Gamta kaip ir žmonės praradusi saiką.
Padauginta? Pyktis, muštynės ir įtvarai...

Aure, plaukia skruzdėlės — namas užlietas,
O kitą vėlu šį sezoną beręsti.
Numesiu joms smilgą it gelbstintį lieptą,
Juk reikia suprast ir užjausti mažesnį...

Ir aš menkas gyvis, kai siaučia stichijos,
Kai betvarkė klesti, kai karas grūmoja...
Ne mano valia, kada lyja, nelyja,
Bet mano valia, ar matau, kas po kojom.