Žiūrėk — bėga vasara smilgų viršūnėmis,
Apsmilkiusi lūkesčius Joninių lauže.
Dagilis ant ūglio, perkūnijos būgnai
Ir vėjas prieš lietų lajas aršiai šiaušiantis.

Klausykis — lašai smėliu upėmis kliokia,
Ir čeža, ir cinksi, ir šniokščia, ir brazda.
Išgirsi sode, kaip užuomazgos noksta,
Gal rasi prie vartų žaliuojančią lazdą

Ir eisi stebėt savo nuosavo kiemo
Tarytum naujai atrastos karalijos,
Kurią tau sutvėrė šis vasaros mėnuo,
Nes takas per pievą per naktį užgijo.

Nukrėski rasas atgaivinančias, tirštas,
Žolynai užklos vos įžiūrimą brydę.
Ant laumžirgio sparno kils žvilgsnis į viršų.
Šokuoji it žiogas. Žmogau, juk tu žydi!