Akys veidui pats didžiausias turtas –
Spindi jos net dienai neišaušus –
Pro medžius saulėtekio užburtus
Ir malūno potėpį be aukštų.
 
Įsivirpa vėjy prūdo nervai
Prie vandens lelijų prisiglaudę,
Skrenda su bangelėm tuopų gervės –
Aš girdžiu jų rudeninę raudą.
 
Bokštai suminkštėja ir svyruoja,
Maišo lūgnių ir lelijų žiedus,
Kryžiai juodi smeigia prūdo rojų,
Paukščių lūpom šventą maldą gieda.
 
Kelias šniūro įgeidžiais pavirtęs
Žąslus tampo prie namų prikaltus,
Miestas trūkinėja, rodos, girtas
Ir losnoja judančiu asfaltu.
 
Iškirčiuota blizguriais smaragdo,
Bartuva priglaudus brolius virpa,
Lanką akmenuotą šviesiai ado,
Pirštų vingiais lankoje ištirpus.
 
Toks dievų bokštelis šildo veidą,
Kraujo prisigėrusį siaubingo,
Ir linguoja liūdesys palaidas
Medžiais, išaugintais upės vingy.
 
Sukos vėjai ant kelių dulkėtų
Into rankom prisiūti prie medžių,
Akmenų idėjos sunkios, kietos
Veido skruostų gyly įsirąžė.
 
Bėga miesto šlaitais palikimas
Prie žolynų audinio prispaustas,
O paminklas su mirtim užgimęs
Veido bruožuos spinduliuoja auksu.
 
Vaizduose gimtinė nepavirsta
Nei kapu, nei kregždės skrydžio vėju –
Ta šviesa kaip vynas geras, tirštas,
Kaip viltis į širdį įsilieja.