Laiko kerėpla iš kosmoso dulkių,
Galaktikų sprogiais maitinama tūno –
Palydi fotonų drebėjimą smulkų
Į kosmoso toly siūbuojančius kūnus.
 
Ir mano gimimą nurengia, apklosto,
Praėjusių metų plokštelėm nugrindus,
Ir dailiai įterpia į kosminę juostą
Sekundžių žūtis sutalpinusius indus.
 
Čia niekas neaišku – nei akys, nei rankos
Negali paimti, matyti, paliesti,
Nes kosminiams karščiams jos silpnos ir menkos –
Tik žemės planetoj išplitęs pelėsis.
 
Juk stovinčio nieko nerasi, nebūna.
Tą laiko kerėplą judėjimas peni,
Apglėbus ją laiko kaip motina sūnų
Atomo didybės neatskleistas menas.