Atsinešiau skrynelę iš palėpės,
(Kurios aš, po teisybei, neturiu.)
Tačiau tvirtai žinojau: ji ten slėpės
Iš danguje sukaltų švyturių.
Joje visi raibi prisiminimai.
(Buvau pamiršęs turintis bjaurių.)
Menki, bet svarbūs man susitikimai
Su angelų veidais, nasrais žvėrių...
Dabar gailiuosi ją tada atlupęs,
Nes perdėtas smalsumas – negerai.
Galop užkalęs nunešiau prie upės –
Nuskendo angelėliai ir nasrai.
Bet reikalingos pamokos šios rūsčios.
Ir atsiminsiu tai ateityje:
Švenčiausios iš skrynelių būna tuščios
Slapčiausioj iš palėpių – širdyje.
Jos atviros protingam patarimui.
Jos – indas išmintingos tylumos.
Ir kiekvienam šios žemės sutvėrimui
Suteikia trupinėlį šilumos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-06-20 21:03:50
labai šiltos, jaukios eilės
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2015-06-20 08:13:36
Pritariu Raktažolė51, jog visi turime skryneles...Tik jos skirtingos turiniu...
Jos atviros protingam patarimui.
Jos – indas išmintingos tylumos.