Ne įgeidžiai kokie many suplėkę
Ar nedora mintis šaknis suleido,
Ir net ne raudės virpantis pelekas
Į posmus sudėliojo mano raides.
Mama dar mažą nuvedė prie upės,
Aš ją pamėgau, garbinau kaip šventą –
Patiko man vešlioj žolėj suklupus
Paupy ne vieną dieną pragyventi.
Čia buvo karščio ir vėsaus drungnumo,
Draugų maudynių sietuvon sukritus –
Paskui ilsėtis žydinčioj pakrūmėj
Ir kaisti saulėj nuo ankstyvo ryto.
Ir darbo čia visokio atsirado –
Su rankom žuvį gaudyti išmokom.
Mums pakerės – kaip kaukės maskaradui
Arba pieštukas rašančiam pirmokui.
Be pakerės žuvies ar vėžio gero
Su rankomis, broleli, nepagausi –
tik pakerė žuvis jaukesnes daro
Ir ja pagauni metodu pigiausiu.
O ją turėti mirtinai reikėjo,
Nes valgyti mum teko bulvę sausą.
Ir per brastas, karklynus tyliai ėjom,
Ieškojom upėj pakerės kaip aukso.
Su žuvimi maišelyje sugrįžę,
Skanios sriubos visai šeimynai virėm.
Ir pakerėm mes meldėmės kaip kryžiam,
Maži jau virtę supratingais vyrais.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-06-19 23:20:54
Pakerė – kaip simbolinė ašis. Aplink ją sukasi draugai, vaikystės paupys, gyvenimo pamokos, prisiminimai.