Kantrybės jūroje praverčia išmintingo žodžio plaustas.
Tylėjimo diena išgrynina mintis.
Nemėginu tave jaukint — 
Ne apžavų, bet laiko liko maža
Ir praeitim rakštėti mes kažin ar apsitvarstysim šašais.
Tiek to.
Budėjimas — tikroji mano priedermė,
Laukimas — misija,
Tikėjimas viltingas tarsi pašaukimas.
Kas nors už tai išjuoks?
Tegul.
Jei atlaikysiu gedulą gyva bent tris dienas,
Nebus tarp rūbų anei vieno juodo,
Tačiau būties nestvarstau aš glėbiais —
Pakanka to, kas semiama rieškutėm.
Žiūrėk, jau vėlei švinta
Ir dieną pradeda pirmasis spindulys,
O mudu seka smilgų žydinčių auksinis debesis
Ir žaižaruoja ant kiekvieno lapo
It brangenybė išsitaškęs gyvasties vanduo.
Kantrybės jūroje nuskendę apdumblėjo geiduliai.
Spėlioju bergždžiai,
Ką pamanė tas, kas mus į porą siuvo?
Be proto? Aklas? Gal žiaurus?
Ne, ne, tikriausiai šventas,
Nes jis tikėjo — plauksim.