Laužymas? Neradimas, neatėjimas į žinojimą, į kažką daugiau?
Parašysiu A. Šliogerio minčių, gal suprasite mano mąstymo eigą šiuo klausimu.

Tu privalai nusivilti pirmąja pradžia, o savąjį pirmapradiškumą užmūryti nevilties bastione. Štai kiek daug turi netekti, kad galėtum sugrįžti (...) Bet žinok, kad tu sugrįžti į tolimą ir svetimą, bet kaip tik todėl jau pažįstamą salą, o kitos salos Tau egzistuoja ne kaip kitokios, o kaip Visiškai Kitos, nes tik dabar nuo Tavosios salos veido nubyrėjo kalbos žvynai ir išsisklaidė salos veidą dengiantis pirmapradis mito ūkas. Ir tik dabar, iš tolumos ir svetimybės, pagaliau Tu pamatai, nes matyti Tu gali tik tai, kas, nors ir pažįstama, nors ir artima, bet išlieka kaip tolumos ir svetimybės kristalas  (...)
Štai kaip Tu nueini Odisėjo kelią, vingiuojantį bumerango kreive: sugrįžimas sutampa su išėjimu, prarastis – su atradimu, viltis – su neviltimi, pažinimas – su pažintimi, pabaiga – su pradžia, senatvė – su vaikyste, sparnai – su šaknimis.

jei jau pažiūrėjus į tekstą (ne)rimtai, tai sekanti mintis ateina tokia: mokytojai (pedagogai) ir pedofilai - to paties medžio vaisiai... Logiška išvada: knygų skaitymas niekados prie gero neprives. Ane?

kažkodėl daugelis mus guldo į Prokrusto lovą ir labai retai kas nors paklausia, ar esam patenkinti tokie, kokie esam, o juk tai svarbiausia.