(Minint partizanų Balsių žūties ir mūšio metu sudegusios jų sodybos 70-metį)
 
Nedaug man buvo dar tada, tikrai nedaug.
Vos vos trečiuosius vaikiškus savuosius įpusėjau.
Vieni kalbės, kad siautęs karas baigės jau,
Tik mano atmintis gaisru tą dieną prasidėjo.
 
Žaliavo lubinais platus užsėtas laukas,
Jo vidury, krūvoj drabužių, sėdėjom mes, basi vaikai.
Per dangų kibirkštys ir juodas dūmas draikės,
Kažkas lyg griaudė ir sklido aimanos, žmonių balsai.
 
Kaimynas žilas, kuris lazdos vis nepaleisdavo iš rankos,
Ant savo namo kertės vandenį su kibiru vis pylė.
Senosios kriaušės lapai raitėsi, vėliau pakildavo į dangų.
Tada nesupratau, kad ne tik juos, ugnis ir žmones skynė.
 
Po metų, po kelių, kada griuvėsiais laikas lėtai slinko,
Tarp plytgalių atžėlusios alyvos vėl žydėjo.
Sodo gale raktažolių žiedai kažko prie žemės linko,
Lyg atrakinti ją, ar ten kažką daugiau, norėjo.
 
Vasarą, per patį karštį, laukai pražysdavo lelijom,
Raudoni jų žiedai žolėj, rugiuos mažom liepsnelėm  švietė.
Atrodė, tiktai čia gražiausiom gėlėmis naktis išlijo,
Ateit ir prisimint palaidotus be kapo, pavardės ir vardo kvietė.
 
Tiktai tiesa per žmonių lūpas ėjo.
Jos sulaikyt juk niekas neįstengia.
Tada tik supratau, kam atrakint žadėjo
Rakteliai Švento Petro Dangų.
 
Tai kraujas už Tėvynę, tada lelijom lijo...
Vardus didvyrių, jų kapą saugo kryžius.
Mano basa vaikystė, čia bėgusi žarijom,
Nulenkti galvą pražilusią sugrįžo.