Prie lango parimęs rymodavai tu.
Žvelgdavai į siaurutį takelį,
kas, kuris juo praeis,
gal tyliai pabels į duris,
tu laukei ir laukei...
Tik kelias ir langas jau tuščias.
Nerymai tu jau, išėjai
ir takas užžėlė seniai,
tik pėdos, vaikiškos pėdos
paliko po liepom tikrai...
Štai mažytė manoji,
čia tavo tvirtai įminta.
Ilsėkis, tėveli, žemelėj šventojoj,
klausykis, kaip gaudžia varpai...
Tavęs jau nėra, išėjai...
Paliko prie lango kėdė
ir gėlė nulaužta, pamesta...
Vaikystės takelio seniai nebėra.
Kelias vienišas, liūdnas dar laukia,
gal aš ar kitas kuris praeisim
mes juo ir sutosim po liepa,
kur mūsų pradžia ir kelio tąsa,
tik Tu jau juo nepareisi,
praskrisi balta vėlele...