Tikriausiai iš kalbėjimo į tylą,
Iš suvokimo universalaus
Jausmų drugeliai nuo širdžių pakyla,
Plazdėdami fone dangaus gilaus.

Čia įkritau ir jau nebeišsprūsiu,
Nors man kartos praeiviai, kad galiu.
Nors kirčiai kirs iš netikėtų pusių
Ir tarp gėlių kils kuokštai dilgėlių.

Turbūt nebūna atsitiktinumų,
Betikslio judesio menkos žolės,
Kol instrumentais tobulo tikslumo
Valdovas šios Visatos nepalies...