Veriu veriu praeities akimirkų vyšnias ant ilgos, laimė, dar ilgos atminties smilgos. Kai kurios iš jų saldžios ir prinokusios, kitos – rūgštokos, o trečios – Panevėžio priemesčio, Lakštingalų gatvės dulkėmis apsinešusios. Tačiau regiu jas visas, juosvai raudonas, standžias, blizgančias, skausmingai ryškias ant „mano“ vyšnaitės, Tavo rankomis sodintos. Nuskinu kelias ir dairausi  Tavęs, mūsų Tėčio, taip meiliai visada Tetuku vadinamo. Ak, Tavęs nėra. Į kapines išėjęs. Ten, kur ilsisi mano seneliai ir sesutė, kurios neteko pažinti. Sugniaužiu kelias vyšnias saujoje ir leidžiuosi kiek tik kojos neša. Taip noriu Tave pasivyti ir tomis uogomis pavaišinti. Lekiu per lauką takeliu, per griovį. Delniuke spaudžiu uogas, kad tik nepamesčiau...
Tavęs, Tetuk, ir vėl nėra namie, ir nieko nėra. Aš viena karaliauju. Įsibraunu į draudžiamą erdvę – prie Tavo rašomojo stalo. Jis, didelis, masyvus, senovinis, mane visuomet traukia kaip magnetas, lyg kokia paslapčių skrynia. Traukiu vieną po kito stalčius. Vienas iš jų – užrakintas, nieko, vėliau ir raktelį atrasiu. Dailiai, tobulai nusmailinti pieštukai. Braižymo įrankių komplektas. Plunksnų dėžutė. Keli plunksnakočiai. Cigarečių „Drug“ pakelis su šuns paveikslu. Rankinis vyriškas laikrodis. Kažkokie dokumentai, užrašų knygelės, senos nuotraukos. Viską smalsiai kilnoju, vartau, kai ką net pauostau...Tu man vėliau aiškinsi, kaip nudrožti pieštukus, kaip vadinasi kuri plunksna ir kaip ji rašo... Tačiau tai bus vėliau, kai būsiu vyresnė ir daug ką suprasiu. O dabar dar daug žodžių man – neįkandami. Per dienas klausausi radijo ir sekioju  Tave klausinėdama, kas tai yra „komunizmas“. O Tu kantriai mėgini tai paaiškinti kelerių metų vaiko protui. Tavęs galėčiau klausytis be galo. Ypač vakare, kai mes, du draugeliai, nueiname anksčiau miegoti. Koks ten miegas. Tu pasakoji man apie gimtąjį Moriškių kaimą, apie Nemunėlio Radviliškį, apie upę Nemunėlį, kuris skyrė Lietuvą ir Latviją, apie tai, kaip tavo tėtis, o mano senelis, ganė ar tai baltą ožką, ar tai karvutę ties kapinėmis. Kaip jūs jodavote į naktigones ir vaizduodavote indėnus, kaip Tu suodžiais draugams veidus ištepliodavai... Tu pasakodavai man ir apie savo sesutes, mirusias Pirmojo pasaulinio karo metais, ir man tarsi iš pasakos skambėdavo jų vardai – Otilija, Delfina... Jausdavau nuo stepės pelynų kartų karvės pieną ir girdėdavau, kaip dunda žemė po revoliucijos raitelių kanopomis... Tada Tu man dar nepasakojai, kokie neįžengiami Tau atrodė Udmurtijos miškai, kuriuos teko matuoti, kas dėjosi pokario Lietuvos giriose, kaip piešei ant sienos šv. Mariją gestapo kameroje, iš kurios jau nebeturėjai vilties ištrūkti. Tu man tada dar nieko neužsiminei apie kunigų seminariją, kurioje Tau teko mokytis, ir niekada nepapasakojai, kas Tave išmokė pinti kasytes. Taip kietai, tarsi jos būtų vielinės – man net galvos odą paskaudo. Bet negi skųsies – juk Tetukas supynė! Vesdavaisi mane iš mokyklos. Vis mokydavai, kad apeičiau balas. Neleidai negražiai kalbėti, ypač žmonių vadinti durniais. Sakydavai, kad visi durniai – durnyne, o jei žmogus vaikšto sau laisvas, reiškia, kad jis nekvailas ir negražu taip apie jį kalbėti. Mokei įsižiūrėti į žmonių veidus, figūras, eiseną. Turėjai įdomią savo palyginimų sistemą – žmogų palygindavai su gyvūnu. „Anava, tas žmogus, – sakai, – ar jis tau nepanašus į gandrą?“ Įsižiūriu geriau: nagi tikrai – gunktelėjęs ilgakojis žirglioja per balas. O Tu pats man buvai panašus kartais į gerą šunį, o kartais – į arklį...
Eidavome kartu pasivaikščioti kažkur į pievas, už Panevėžio. Neprisimenu, apie ką tada kalbėdavome, tik atmenu tuos Tavo žodžius: „Prisiminsi, vaikeli, kaip mes dabar vaikštome, kada nors, kai manęs nebus...“ Man tada tai atrodė didžiausia nesąmonė. Kaip gali nebebūti Tetuko, kaip aplink geltonuoja pienės ir čiulba paukščiai? Ir dabar man atrodo, kad esi šalia, kaip dalelė viso to didelio, žalio pasaulio, juk taip mylėjai medžius ir mane mokei juos pažinti. Prisipažinsiu – nekokia mokinė buvau. Kai norėjai pasodinti kaštonus, vienas jų buvo sulig mano ūgiu, o jo viršūnėje gražus, blizgantis, pailgas lyg saldainis pumpuras. Aš jį – am ir nukandau savo aštriais dantukais, ir suvalgiau... Tas kaštonas vis dėlto užaugo didelis, platus, o Tu dažnai rodydavai į jį ir primindavai, kad aš nukandau medeliui viršūnę ir todėl jis dabar šiek tiek mažesnis už kitus. Tie kaštonai man modavo jau išvažiuojančiai studijuoti, kai Tu visuomet palydėdavai mane iki stoties ir, nors gėdydavausi, dažnai padėdavai panešti man nešulius. O anglis į sandėliuką nešdavome mes abu. Išpildavo jų kelias tonas kieme ir reikėdavo jas sunešti. Su Tetuku sutarėm – nuneši dešimt kibirų – padedi akmenuką ant šaligatvio. Taip abu tarsi lenktyniaudavom. Tik pastebėdavau, kad pas jį kažkaip tų akmenėlių mažiau, negu pas mane, nors, rodosi, kad neša daugiau. Tada tai man buvo mįslė. Dabar – jau ne. Nors pavargdavai, bet nesibardavai. Niekada neteko tavęs išgirsti keikiantis, net tada, kai kažkoks banditpalaikis Tau praskėlė galvą ir Tu visas kruvinas, be pinigų, be dokumentų paryčiais grižai namo...
Tu net diržu man dorai nesi įkrėtęs, tačiau vieną kirtį prisimenu. Tada, jau paaugusi mergiotė, kažką  negražiai atrėžiau mamai, ir tik – pliaukšt – pajutau savo žandu Tavo kietą, vyrišką ranką. Dabar, tą gal laiku nubaudusią ranką, išbučiuočiau... „Gavai? – paklausei tada, – ar supratai už ką?“ – „Supratau“, – atsakiau ašarodama. Apsiverkiau tada ne dėl to, kad man skaudėjo, o todėl, kad priverčiau Tave taip pasielgti... Atleisk man. Atleisk man ir už tą kartą, kai Tavęs gėdijausi. Mat atėjai manęs parsivesti iš mokyklos šiek tiek linksmesnis. Mokytojai galantiškai ranką pabučiavai, juokavai. Oi, kaip man tai nepatiko. Grįžusi pro ašaras išklojau  mamai, kad man tokio tėtės nereikia, kad man gėda, kad daugiau tegul neateina manęs parsivesti. Skaudžiai išbarė tada mane mama, pamenu tik kad sakė: „ Tavo Tetukas yra tau pasaulyje vienintelis.“ Kaip puikiai dabar suprantu tuos žodžius. Tu, geriausias mano vaikystės Drauge, gyvenimo kelio Mokytojau, esi, buvai ir būsi vienintelis, nepakartojamas. Pats mylimiausias. Apie Tave galėčiau rašyti ir rašyti...