Ant bokštų, ilgesy paskendusių, iš lėto leidos vakaras...
Vaikų šūksmuos, troleibusų važiavime.
Įsižiebė pirmieji miesto žiburiai,
O aš dar vis bandau sutikt tave,
Bandau sutikt kalėjime dienų –
Prabėgančių tyloj, triukšme,
Žiūrėjime aplink...
Sugauk mane prie parkų, prie žibintų,
Įrėmink jų švytėjimą man į akis,
Kad niekad niekad nesibaigtų laikas,
Kai į pasaulį godžiai leidžiasi naktis...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-05-22 17:32:30
aš kažkada rašiau, kaip mano vienatvės feniksas kas nakt vis ant kito bokšto pasikaria... :D
dabar mutavo... nebesikaria... ir nebeatgimsta... liko tik visai paprastas... tik šiaip... Vienatvė.