Mirkčiuo vėn blausesnės mona dėinū akis,
Veizous i pasauli daug jau kuo netekus.
 
Stombė praradėmā mona vėdo siaubė
Lėka toštės erdvės, toštės mona daubas.
 
Tik minties dar kībor – kāp žīdiejė šlaitā –
Mezgies mona vaisē, nuors bovau našlaitė.
 
Ėš tū artėmūju, kor karto keliavuom,
Lėka senas truobas po vainėko kleva.
 
Veizous smarkė viejē anuo šakas draska,
Atsėbodus komet ni anū nebrasio.
 
Vėsa sava dėina būno sosėspaudus,
Saugau tou kėlėma, kor par omžio audiau.
 
Akis trumpū dėinū ė dabā dā žvalguos,
Matā, seilė norīn, nieka nebsovalga.
 
Bet vės tėik, matīiėis, tebier šaknis tvėrtas,
Ė nelēd dā kūnou i žemės sobėrtė.