Išbučiavo rasa
Jauną žolę švelniais bučiniais,
Tyrinėji tiesas
Ir vis klausi, ar Dievas atleis
Tai, ko pats iš esmės
Sau atleisti nedrįstum, oi ne!
Ieškai, ieškai prasmės
Ir kamuoja baisi nežinia...
O rasa paryčiais
Vis bučiuoja liaunus stiebelius,
Žino, nieks jos neteis,
Žino, dieną į dangų paklius.
Ir todėl nuolankiai
Žiba deimantais ryto žolė.
Na, o tu paprastai
Vietoj baimės galėtum mylėt.
Savo širdį atvert
Ir pamilti save iš tiesų.
Glostyt, guosti, nesmerkt,
Juk atleisti visai nebaisu.