Kodėl prisiglaudei prie akmenėlio,
Juk nesupras šaltasis, nesupras,
Kam svyra žiedas lauko aguonėlės,
Kam uždegė rausvąsias ugneles.
 
Gal tau baugu, kad vėjas nenuneštų,
Kaip kad jis neša pienių pūkelius?
Ar plieno dalgis skaudžiai neužgautų,
Kai kirs anksti ryte dobilėlius?
 
O galgi tu net akmenis prakalbint moki,
Kaip kad mane vieninteliu žvilgsniu?
Seniai seniai namuos esu, o vis galvoju,
Ar dar žydi, prigludusi prie jų?
 
Kas būtų jie, jei ten tu nežydėtum?
Tik siena, tik kliūtis, tvirta, bejausmė.
Dabar sustoji ir ilgai stebiesi:
— Gležna gėlė, bet čia jinai — gražiausia.