Kai dar viena homo sapiens evoliucija,
kvatodama iš senelio Darvino, 
pavirto į smilkstančių spalių revoliuciją,
o bažnyčios pritrūko mišių vyno lyg tyčia,
tuomet prelatai ėmėsi Kančios vinių,
kurias ištraukę iš mūkelių
pardavinėjo relikvijų pirkliams
smuklėse ir prie didžiųjų kelių,
kilo didžiulis ermyderis,
todėl į laisvės šventę atėjom pavėlavę,
susikibom už rankų
ir aptūpėm nuvalytą nuo tankų
Via Dolorosa Baltica kelią,
kuriuo lėkė sunkiasvorės mašinos
ir keli(ų) ereliai skraidyti mokinos,
barstydami nuodėmių atleidimo ir klevo lapus.
 
Grįžę gyvi paleido sugrubusias rankas
ir griebė vienas kitam už atlapų,
o eidami kas sau, priėjo ir Gudų girią,
tada užspringo, užgeso dangus, tapo gūdu,
iš elektros laidais aptverto ringo
pakilo naktis grubi ir tamsi,
kvepianti pelkių dumblu ir politikos šūdu.
 
O tu buvai kaip Mėnulis balta,
nes lapės ir palaidi šunys visur amsi,
negirdėti mirusiam kaime
giedant gaidžių nei varinių dūdų,
ir netgi girtuoklių dainų (be juokų)
ilgai negalėjome natūraliu būdu išgirsti.
Po velnių, reikėjo anksčiau
senovinę girią iškirsti –
būtų buvę šilčiau ir šviesiau.
 
Ir tada mudu vandenį
pavertėme į degtinę,
visi sušilę atsigavo,
net ir tie, kurie negėrė,
tapo girti
ir pratisai stūgavo vilko valandą,
nes tada niekas nenorėjo mirti,
niekas nenorėjo sušalti,
visi svajojo lituanikomis į amerikas skristi.
 
Vėliau ėjome į pirtį
ir tu pirmoji rūbus nusivilkai,
ir mes prausėmės iki trečiųjų gaidžių.
Paryčiais buvome vėl skaistūs,
kiekvienas ieškojome
tik sau reikalingų raidžių,
kad galėtume sudėti pirmąjį žodį,
kuris gilus kaip bedugnė ir labai svarbus.
Tada kūrendamas ugnį ir sužinojau,
kad pirmiausia buvo Žodis.
O tik po jo gimė Žmogus.