Aušra žadėjo saulėtą dieną... Tik valandai praslinkus, suabejojau, – ar tik būsiu neįskaičiusi saulės rašto. Visa padangtė apsitraukė debesų marška. Žolynai snaudė tarsi pritilusioje aplinkoje. Kūnas nenorėjo judėti. Tik kaimynas puolė intensyviai bumbsėti kraudamas malkas. Įsiklausiau...
Bus lietaus...
Staiga išgirdau sustojusią mašiną. Durų skambutį.
Kas gi galėjo užsukti? Sukosi kelios versijos. Kojos nešė prie durų, o širdis neramiai dunksėjo, tarsi tolimas, tolimas griaustinis. Beskubėdama dar spėjau susiglostyti plaukus, perbraukti lyg prausiantis veidą rankomis, apsičiupinėti sagas. Taip, viskas norma. Jau visai šalia durų suskambo dar kartą. Svečias nekantrus. Sustojau tarsi uždėdama paskutinį akcentą normai. Smalsumas ir nerimas paėmė viršų. Lyg ir nebuvo priežasties laukti. Iš lėto pasukau raktą vieną, antrą apsisukimą... na... rankos kažko sustojo ties rankena. O gal apsimesti, kad nieko nėra namuose... vėlu. Svečias už durų tikrai išgirdo rakto judesius. Akimirka virsto į amžinybę... o gal tai Jis?..
   Garsus trenksmas pažadina iš užsnūdimo. Griaustinis...