krumpliaračiuose laiko snaigės kris
neatpažįstamai apgrauš šešėlį tavo
aš visąlaik tave – apgraibomis
nematomą nežinomą ne mano...

atversi delną – skruosto atspindys
atsėlinęs tamsoj nuo miego šukės
nežinomais pavasariais rašys
nematomus paukščius virš sapno upės

žiūrėsim – pienės dūzgia
tuoj išplauks
balta puta iš amžinybės lūpų
išduosiu tavo vardą dėl dangaus
kaip atmintis sunkaus
kad mus užgriūtų

neišsakytais žodžiais ir lietum
ištirpusiam plaukuos tarp vėjo pirštų

pamirši vardą mano
nes turbūt...
kiek kartų mylim
tiek

turbūt

ir mirštam