Toje troboj prie vieškelio į Šarkę
Ar į Šates, ar kur tiktai benori,
Mažyliai augo – juokėsi ir verkė,
O žemę arė rimti gaspadoriai.
 
Ylakiuose tokių namų daugybė –
Visur juk krykštė lopšiuose mažyliai,
Bet ne vaikai juk lemia miesto ribą,
O žmonės čia gyvenę, čia pražilę.
 
Kaip skruzdėlės po grūdą, po mažytį
Istoriją sukrovė miesto žmonės –
Kiekvienas geras darbas juk sužydi
Sugrįžęs iš ilgos klaidžios kelionės.
 
Tik vieno reikia nuo pačios vaikystės:
Kabintis į likimo slidų kalną
Ir ne garbės ar uždarbio vaikytis,
O sėst tvirtai į savo žirgo balną
 
Ir nenukristi jojant per brūzgynus,
Kurių tik miegant retkarčiais nebūna,
Ir taip, kaip mūsų protėviai kad gynės –
Su proto galiom ropštis į viršūnes.
 
O talentai beeinant atsiverčia –
Kas muzikuoti ar rašyti linkęs,
Kas, paragavęs mokslo šaknį karčią,
Išrauti ją tvirtai save pakinko.
 
Ar ne tokiais keliais seniai pasuko
Vindašiai, mokę išmintingo žodžio,
Stasys, pamėgęs raudą mažo smuiko,
Ar Batakienė, jautus siūlo grožį?
 
O ir Baužienė, rašiusi nuoširdžiai
Istoriją miestelio ilgą, graudžią,
Krauju juk buvo net delnai įdiržę,
Kai okupantai per miestelį šliaužė.
 
Ir krito, ir kentėjo miesto žmonės
Ir nuo savų, ir atėjūnų rankos,
Girdėjosi ir verksmo, ir dejonių,
Ir aidesio sovietinių patrankų.
 
Bėdų visų šiandien nesuskaičiuosi,
Juk atsitiesia žmonės tartum medžiai,
Ir ošia Nevidansko sodo uosiai,
Ir prie gėlynų vėl mažieji žaidžia.
 
Juk žmones čia į savo dieną žiūri,
Žemaitišku žodžiu papuošę šnektą
Ir tą, ką bočiai probočiai sukūrė
Išsaugoję kaip žymes durų staktoj.
 
Nebuvo niekad žmogui lengva kurti
Dainos ar parko ar papuošti namą,
Bet tas darbštumas – ylakiškių turtas –
Žvaigždė šviesi Tėvynės panoramoj.