Tau atminimui dovanoju savo žvilgsnį,
Ir mėnesienos šviesą ryškią Tau aukoju.
Nutilo jau tamsoj Tavieji žingsniai,
Mintyse Tau eiles šias dovanoju.

Tu man buvai kaip ta maža žvaigždelė,
Kuri pašvietusi per naktį tyliai gęsta.
Tik ji suprasti ir užjausti mane gali,
Tik jai vienai žinot, kaip meilėj žmonės skęsta.

Užburtas laiko paslapties žibintas,
Išpiltas meilės indas susidaužė.
Kelionė į Tave man buvo labirintas,
Jis viską apvertė, visas viltis sulaužė.

Gal būt pakilsiu dar, gal atsitiesiu
Ir prisiminsiu tai, ko ir nebuvo.
Tada švelniai šitas eiles paliesiu,
Pamiršiu, kad dabar gyvenimas sugriuvo.

Užgožia debesys jau mėnesieną,
Tavos žvaigždės neliko, ji išnyko.
Užteks galvoti apie Tave vieną –
Ne visą širdį užėmei, dar vietos liko...