Penktasis vėjas


3 valandos. Tiek laiko liko iki mano pirmo (vaje) pasirodymo scenoje. Guliu sau dabar ant lovos, klausausi monotoniško teniso komentatoriaus balso ir mąstau, kas tas velnias, kuris pakišo man mintį dalyvauti mokyklos Kalėdiniame koncerte. Apmaudu, bet vienintelis vertas šio titulo esu aš pats. Taip... Dar kaip vakar pamenu, kai auklėtojai prieš gerą mėnesį paklausus, kas norėtų savo talentą parodyti per Kalėdų šventę mokykloje, mano vienintelio ranka lyg kulka šovė į viršų. Na, šią situaciją, kas keisčiausia, nesunku paaiškinti. Ir netgi visai paprastai. Tuo metu aš buvau apimtas galvą plaunančios euforijos, mat prieš dvi dienas buvusio gimtadienio proga brolis man buvo padovanojęs gitarą. Pagaliau! Keletą metų jau to laukiau (nesuprantu, kaip nenumiriau), nes be galo pavydėjau broliui, mat jis, niekšelis, netgi savo muzikos grupę turėjo, kurioje grojo gitara. Būdavo kiek pavydu būti „Pakeltos šuns kojos“ (taip vadinosi grupė) koncertuose ir matyti, kaip publika pamišusi dėl jų muzikos ir kaip po pasirodymo dešimtys merginų bėga prašyti muzikantų autografų.  Padėtį gelbėjo ir į savęs menkinimo pelkę smegti neleido tik vienas faktas: mano brolis — dešimčia metų už mane vyresnis (man, tarp kitko, dabar 15 metų).Tad aš sau pažadėjau, kad būdamas 25 metų būsiu pasiekęs dar daugiau arba bent jau ne mažiau kaip brolis. Bėda buvo ta, kad mano tėvams vyresnėlio „darbas“ nebuvo prie širdies, mat „Pakeltos šuns kojos“ muzika, na, švelniai tariant, nebuvo jiems priimtina. Be čia ne pagrindinė priežastis...

Likimo ironija, bet patys tėvai ir padovanojo mano broliui (beje, jo vardas — Kalvis) pirmąją gitarą ir liepė mokytis ja groti, nes labai bijojo, kad turėdamas daug laisvo laiko po pamokų, Kalvis gali įsitraukti į gatvės vaikigalių gaujas, įnikti į alkoholį, cigaretes, narkotikus ir taip toliau ir panašiai (bla bla bla)... Ech, tėvai... Kad ir kaip ten bebūtų, mano brolis nebuvo kvailas ir šią tėvų užmačią perprato dar prieš gaudamas į rankas gitarą. Nors... Visgi suklydau.  Kalvis, tiesą sakant, buvo kvailas per visą pilvą (supratimas apie tėvų ketinimą ,matyt, į galvą atėjo atsitiktinai), mat tuo metu jam iš tiesų labiau  rūpėjo gatvių gaujos ir cigaretės, nei tokia prasminga veikla, kaip mokymasis groti gitara. Taigi tada ir prasidėjo netiesioginė kova tarp Kalvio ir tėvų. Pirmoji gitara jau po savaitės „netyčia“ iškrito pro langą ir subyrėjo į šipulius. Brolis dievagojosi, kad tiesiog grojo prie atidaryto lango sėdėdamas ant palangės, kai į langą skrisdamas atsitrenkė kažkoks paukštis ir Kalvį labai išgąsdino, tad šis neva paleido gitarą iš rankų (kaip pats neseniai man pasakojo, jis atidarė kambario langą ir išsviedė gitarą kaip ietį.  Tik skrido ji visai netoli...).  Tėvai, be abejo, nepatikėjo šia istorija, bet ir įrodymų „prieš“ nerado, tad rodės brolis bus laimėjęs karą... Bet. Po kelių dienų Kalvis gavo kitą gitarą (mūsų šeima nebuvo labai turtinga, bet šią situaciją mano tėvai jau laikė principine kova). Šį kartą broliui buvo pasakyta, jog saugotų gitarą ir, jei jai vėl kas nors atsitiks, Kalvio laukia ilgi namų arešto mėnesiai. Kai svarstyklės vėl, rodos, nusviro tėvų naudai, brolis apvertė situaciją aukštyn kojomis. Pasakysiu atvirai: nesu tikras, koks Kalvis dabar, bet mano metų jis buvo Nes-Vei-Kas. Apsvarstęs visus „kovos planus“, jis rado vienintelę išeitį: susižaloti sau ranką ir taip akivaizdžiai tėvams įrodyti, jog negali groti gitara. Puikiai suprasdamas, kad tiesiogiai prieš save „rankos pakelti“ nesugebės, Kalvis greitai  parengė „savęs žalojimo“ taktiką. Kitą dieną iš bendraklasio jis pasiėmė specialiai triukams atlikinėti pritaikytą dviratį, visas būtinas apsaugas, išskyrus skirtas rankoms, ir ėmėsi „darbo“. Neturėdamas jokios patirties naudojant tokį specifinį dviratį, jis ėmė daryti triukus, tiksliau bandyti daryti, kokius buvo matęs per TV sporto kanalus. Griuvinėjo pusė dienos, apsidaužė visas, kol galiausiai „pasiekė“, ko norėjo — kairiosios rankos kaulas skilo dvejose vietose ir dar, kaip tyčia, pirštas, kurio tam tikru gestu kartais nemandagiai šalin būna pasiunčiami kažkuo neįtikę asmenys, taip pat patyrė traumą. Tėvams, aišku, buvo papasakota kita istorija: esą bendraklasis pavadino Kalvį nevykėliu, o šis mat, visad gina savo garbę, tad neva buvo nuspręsta susikauti „ant dviračių“. Šį kartą tėvai „pagavo kabliuką“, mat jį išblaškė Kalvio sveikata. Kaltų niekas nebandė ieškoti, nes mano brolis sakė, kad pats savo noru sutiko dalyvauti rungtyje, kurios nė velnio neišmanė. Taigi karo lauką“, nors ir sužeistas, Kalvis paliko širdyje besijausdamas laimėtoju. Savo traumas jis laikė tiesiog laikinu nesklandumu, nes svarbiausia, Kalvio manymu, buvo tai, jog mažiausiai mėnesį tėvai ir jų per prievartą brukama gitara „atsikabins“ nuo jo. Tiesą sakant, kaip jis pats man pasakojo, gitara, kaip muzikos instrumentas, jam netgi patiko. Bet jis tiesiog negalėjo pakęsti, kad tėvai bando jam primesti savo valią. Tačiau gyvenimas, matyt, taip jau sukurtas, kad niekados negali žinoti, kas atsitiks. Praėjus maždaug savaitei po „savižudžio interpretacijos“, vieno vakarėlio metu Kalvis susipažino su mergina, vardu Emilija, dėl kurios tuoj pat „pametė galvą“... Lyg šito būtų negana, ta Emilija, savo ruožtu, buvo pametusi galvą dėl gitarų ir jomis grojančių vaikinų. Ir taip Kalvis įkrito į savo paties iškastą duobę. Jis kaipmat užsidegė noru groti gitara, bet, kaip žinia, traumos jam to daryti neleido... Tėvai, pastebėję staiga atsiradusį Kalvio norą groti, atrodė sutrikę. Pasakodamas apie tėvų veidus, kuriuos praėjus mėnesiui po patirtų traumų jis išvydo parbėgęs iš mokyklos ir garsiai sušukęs  „Kada man nuims įtvarus?! Aš noriu grot gitara!!“, jis nesustodamas juokėsi. Mat kaip tik tą dieną į Kalvio mokyklą iš kito miesto atėjo naujas mokinys, kuris, pasak mokykloje pasklidusių gandų, buvo itin gabus ir perspektyvus gitaristas, tad Kalvis iškart pabūdo galimo konkurento kelyje į „Emilijos širdį“. Taigi pirma, ką padarė Kalvis, kai jam buvo nuimti įtvarai nuo kairiosios rankos, buvo bandymas užmegzti dialogą su gitara. Jo ryžtas mokytis tikrai buvo vertas pagarbos, o aistra gitarai augo ne dienomis,  bet valandomis. Visgi likimas vėl nepraleido progos papokštauti: Kalvis taip įniko į grojimą gitara, kad ne tik pamiršo pirminį mokymosi gitara tikslą Emiliją, bet ir visiškai apleido mokslus mokykloje. Tad tėvai, iš pradžių dėję visas pastangas, kad tik sūnus mokytųsi groti gitara, turėjo pradėti riboti jo pomėgį. Tačiau buvo jau per vėlu. Aikštinga ir principinga mano brolio siela jau tvirtai stovėjo ant kojų. Prasidėjo bėginėjimai iš pamokų, atsirado naujas draugų ratas (kaip tyčia iš gatvės gaujų; akmuo į tėvų daržą), iš kurio kiek vėliau jis subūrė muzikos grupę.  Grupei išpopuliarėti labai padėjo tai, jog „gatviniai“ iškart sudarė didelį naujos grupės fanų būrį... Toliau sekė ryškiai per didelis alkoholio ir cigarečių vartojimas (tėvų daržas visiškai sumindytas...). Brolis pasakojo, kad net narkotikų buvo vartojęs, bet, esą, jam nepatiko... Aš vis dar nesu tikras, ar jis taip pasakė tik todėl, kad jam išties nepatiko, ar todėl, kad norėjo mane nuo jų apsaugoti...

Ryšiai tarp Kalvio ir tėvų vis silpnėjo, mat galiausiai Kalviui sulaukus pilnametystės, tėvai susitaikė su tokiu jo gyvenimo keliu bei būdu ir pasidavė. Tapęs suaugusiu žmogumi, jis iškart paliko namus, metė mokyklą ir išvyko toliau tobulinti grojimo gitara įgūdžių... Tėvai vengia apie jį kalbėti, tačiau aš su juo palaikau labai gerus ryšius, mes dažnai bendraujam. Jis man autoritetas, kuriuo nesugebėjo būti tėvas. Jam paprasčiausiai trūko ugnelės širdyje. Tačiau aš tikrai nesižaviu visu Kalvio gyvenimu, tikrai ne. Tiesiog aš jį labai gerbiu už tai, kad kovojo už save iki galo, kol galiausiai laimėjo ir pasiekė, ko norėjo. Deja, jo pergalė buvo tarsi savotiškas pralaimėjimas man. Kadangi augau su broliu, pamišusiu dėl gitaros, mano galvoje jau nuo pat vaikystės gitara buvo kaip šventovė. Likimo ironija, kad broliui, kuris gitaros nenorėjo, ji buvo kišama per prievartą, o aš, kartą paprašęs, kad tėtis man ją nupirktų, buvau apšauktas ir išvytas iš virtuvės. Jie tiesiog saugojo mane nuo tokio paties likimo, kaip brolio — tėvai bijojo, kad ir aš galiu tapti tokiu pat atskalūnu bastūnu. Taigi gitaros iš tėvų pusės negalėjau nė tikėtis. Laimei, Kalvis mane puikiai suprato, jis aiškiai matė mano simpatijas gitarai ir jau senokai buvo man žadėjęs ją nupirkti, bet kažin ko vis delsė (hm, įtariu, kad net jei Kalvis dabar ir yra laimingas, jo gyvenimas pinigų klausimu nėra pats geriausias). Visgi gitarą gavau. Bet brolis griežtų griežčiausiai įsakė ją slėpti nuo tėvų, ką aš puikiausiai supratau ir be jo pasakymo...

Taigi tą kartą mokykloje, kai auklėtoja klustelėjo apie Kalėdinį koncertą, aš buvau toks laimingas, pakerėtas jausmo, kad turiu savo gitarą, jog keldamas ranką nepagalvojau apie 3 itin svarbius dalykus: 1. Gitarą aš turiu tik tris dienas, nė kartelio dar ja negrojau ir, tiesą pasakius, kaip tai daryti, žinojau tik iš to, kiek išmokau stebėdamas grojantį brolį. Taigi elementari išvada: keldamas ranką ir sakydamas, jog grosiu gitara per koncertą, aš nė nenumaniau, kaip tai daryti. 2. Į Kalėdinį koncertą visada susirenka visa mano giminė pasiklausyti, kaip aš su mokyklos choru dainuoju iki gyvo kaulo įgrisusias kalėdines giesmes. Manęs, galima sakyti, jie netgi nemato, mat esu žemiausias vaikas, stovintis antroje eilėje, tačiau visko viršūnė yra tai, jog čia yra 44 vaikų choras, bet po koncerto visa giminė vieningai man išūžia galvą sveikinimais, jog dainavau nuostabiai. Lyg jie sugebėtų atrinkti manąjį balsą iš visos jų galybės... Jau tie suaugusieji... Be abejo, visa giminė žino apie mano brolio kelius ir tai, suprantama, nedžiugina jų savimylos, tad visoje gan didelėje mūsų šeimoje gitara — tabu. O štai man šauna „geniali“ mintis pasirodyti Kalėdiniame koncerte su gitara rankose... Pokštininkas tas gyvenimas, ne kitaip... 3. Jei grosiu gitara, scenoje būsiu vienas. Taigi man teks ir dainuoti. Niekad, dar niekad gyvenime man neteko dainuoti solo...    

Padėties rimtumą ir savo keblią padėtį supratau tik brolio dėka. Kai jam su milžiniška šypsena veide papasakojau apie savo planus Kalėdų šventėje, jo veidas persikreipė iš nuostabos ar netgi siaubo. Kai Kalis man paaiškino, kur ir kaip aš įsivėliau, man atsivėrė akys ir aš supratau, kaip ta naujoji gitara apsuko man galvą ir atėmė sveiką nuovoką. Ašaroms bandant pralaužti akių užtvarą, staiga nušvitau: visgi galva jau vėl veikė, pabudusi iš kvaitulio patalų. Pasakiau Kaliui, jog koncerte nedalyvausiu. Juk iki koncerto buvo truputį daugiau nei mėnuo, programa dar tikrai neparuošta, taigi neturėjo kilti jokių problemų dėl išsibraukimo iš norinčių dalyvauti koncerte sąrašo. Brolis minutėlę pagalvojo, o po to trumpai tarstelėjo: „Koncerte tu grosi. Ir grosi gerai, kad nepadarytum man gėdos“, tada šyptelėjo ir atsisveikinęs kažkur išėjo. Grįžus namo, man visą dieną ramybės nedavė mintis, ką sugalvojo brolis ir kaip čia bus su ta gitara, koncertu ir šeima. Vakare sulaukiau Kalio skambučio:
— Klausau,— tarstelėjau.
— Sveikas,— atsakė.
— Labas.
— Ateinančią savaitę mes neturime nė vieno pasirodymo, tad aš žadu apsistoti pas buvusį bendraklasį, kad kiekvieną dieną galėčiau tave mokyti groti gitara. Aš tau suteiksiu pradmenis, o likusį laiką iki koncerto dirbsi tiek ir taip, kiek pajėgsi ir sugebėsi.
Tyla.  Galvoje pirmiausia perbėgo nesuvokiama mintis: brolis — mano mokytojas?..
— Kalbant apie tėvus,— mano mintis pertraukė Kalvis,— geriau bus, jei nieko jiems nesakysi. Aš pasistengsiu būti koncerto metu mokykloje ir stebėti, kaip atvimpa tėčio žandikaulis, pamačius tave su gitara. Jau dabar esu tikras, kad tai bus viena gražiausių mano gyvenimo akimirkų.
Sutrikdytas mano nieko nesakančios  tylos, jis skubiai pridėjo(savo laimei):
— Na, žinoma, aš juokauju. Ei, nebūk toks rūškanas. Juk pagaliau pateksi ant scenos, ko jau labai seniai troškai.
Kokia laimė! Tik pamiršai „mažytę“ problemėlę — aš nė nežinau, kaip taisyklingai gitarą rankose laikyti! Bet jam teištariau:
— Ne tau reikės iškęsti tėvų pyktį po pasirodymo, po kurio ir taip greičiausiai sceną paliksiu apdrabstytas pomidorais.
— Tėvai, be abejo, pyks, bet nepamiršk, kad savu laiku jie pyko ir ant manęs. Aš tiesiog padariau tai, ką maniau, kad turiu padaryti. Ir greičiausiai šiandien tu mane ne taip supratai  Tiksliau, matyt, aš pats leidau suprasti ne taip. Tu neprivalai groti koncerte, jei nenori ar bijai (šį žodį ištarė pabrėžtinai), tad tikrai gali nueiti pas auklėtoją ir sutvarkyti šį reikalą kaip tinkamas.
Jaučiausi keistai. Norėjosi ir vožti broliui iš visų jėgų, ir stipriai apkabinti. Jis puikiai suprato, kad po šių žodžių aš tikrai neatsisakysiu pasirodymo scenoje, kad ir kokios pasekmės lauktų, mat principingumu aš neatsilikau nuo Kalvio. Na, bent aš taip maniau... Bet kita vertus supratau, kad taip jis kalbėjo neturėdamas jokių blogų ketinimų dėl manęs. Kalvis tiesiog norėjo to, kas, jo nuomone, buvo man geriausia.  Visgi tai — mano brolis... Visa tai labai primintų holivudinio filmo graudinančiąją dalį, bet, dievaži, tai tikrai veikia! Aišku, aš, kaip „pagrindinis veikėjas“ — neverkiau, bet kaip įniršęs bulius pykau ant savęs, kaip man galėjo šauti į galvą mintis atsisakyti pasirodymo koncerte.
— Aš grosiu. Kada pirma pamoka? —  toks buvo mano atsakas.

Tada mes aptarėme mūsų mokymosi plano detales ir atsisveikinom. Tą naktį beveik nemiegojau. Mintis, kaip publika pašėlusiai man ploja, keisdavo vaizdai, kaip ta pati publika mane be gailesčio nušvilpia. Bet savo sprendimu, brolio dėka, jau buvau visiškai tikras. Ir kad žinotumėte, koks azartas mane pagavo mąstant apie tai, kaip pradėsiu laužyti tėvų taisykles jiems to nežinant. Pasijutęs padėties šeimininku, tą kartą ir užmigau, ir pabudau su šypsena.

Šis mėnuo buvo vienas keisčiausių ir įdomiausių mano gyvenime. Greičiausiai todėl, kad visa, kas dėjosi aplink mane šį laiką, man buvo nauja ir nematyta. Jaučiausi kaip slaptasis agentas, kai meluodavau tėvams, kad einu susitikti su draugais, nors tuo metu brazdindavau gitarą. Pirmą kartą iš tiesų suvokiau atsakomybę. Šį kartą akyse ji man pasirodė brolio pavidalu. Buvo akimirkų, kada norėjosi verkti, nes tiesiog nebeturėjau jėgų eiti pirmyn... Mano pirštai nesilankstydavo, kaip reikia, perbraukdavau ne tas stygas (brolio išrinkta kalėdinė daina tikrai nebuvo iš lengvųjų, tačiau kai jis man ją grojo, maniau, jog ištirpsiu besiklausydamas). Nebuvau aš emocionaliai itin pastovus, tad jei ne Kalvis, manau, viską būčiau metęs. Jis, kaip ir žadėjo, per pirmąją savaitę man suteikė pradmenis. Nežinau, gerai tai ar ne, bet tai buvo ne grojimo gitara pradmenys. Kalvis nebuvo itin vykęs mokytojas, bent  jau man, savo broliui, nes jam trūko griežtumo, ryžtingumo mokant. Tačiau jis atvėrė kai kurias mano sielos duris ir parodė man naujus kambarius, kurie, pasirodo, visą laiką slypėjo manyje. Juose aš radau savotišką ramybę ir atsvarą aplink mane besisupančiai beprotybei. Kalvis mane išmokė sutrikus, beprarandant viltį, vėl susikoncentruoti į galutinį tikslą ir pamiršti visus „už“ ir „prieš“, visas galimas istorijos pabaigas, ir, jei seniau aš buvau lyg vėjo rodyklė, besiplaikstanti į visas puses, Kalvis man tapo vėju, privertusiu mane žiūrėti viena kryptimi. Tai buvo galbūt paprasti, tačiau neįkainojami išgyvenimai ir patirtis, mat, rodos, ir taip didžiulė užduotis, kurią užsibrėžėm įveikti mes su broliu, išaugo į dar kažką, ko aš tiesiog negalėjau apibūdinti...

Po savaitės Kalvis išvyko tęsti grupės koncertinio turo, ir aš likau vienas. Prieš išvažiuodamas, brolis man dar kartą pakartojo viską apie mokymąsi ir paskutinį kartą parodė, kaip teisingai atlikti kūrinį. Prasidėjo lyg ir kitas etapas. Grojant jau nebeturėjau ko paklausti patarimo, su kuo pasikonsultuoti. Truputį baimės kėlė ir mano kiek kritę mokslų pažymiai, bet, ačiū Dievui, kritimas nebuvo toks didelis, kad tėvai imtų domėtis, kokios to priežastys. Grojau kiekvieną dieną, vis tobulindamas savo įgūdžius. Auklėtoja retkarčiais vis paklausdavo, kaip sekasi ruoštis koncertui. O man,  tiesą sakant, sekėsi visai neblogai: po dviejų savaičių mokymosi aš jau, nors ir klysdamas, bet gan neblogai pagrodavau visą gitaros partiją. Tačiau nors ir būdamas tuo labai patenkintas, jaučiau, kaip nuovargis vis labiau ir labiau braunasi į mano vidų. Naktimis nuėjęs į lovą užmigdavau net nespėjęs pagalvoti apie praėjusią dieną...

Vienu metu mane buvo užvaldžiusios labai savanaudiškos ir garbės troškimu smirdančios mintys. Suprasdamas, kaip pastaruoju metu sunkiai dirbau, ėmiau „iš aukšto“ žvelgti į savo bendraklasius, kurie, mano akimis, užsiiminėjo visiškais niekais, kaip krepšinis, kompiuteriniai žaidimai ar kvaili žaidimai su mergiščiomis. Į protą, ir netgi labai greitai, kaip jau įprasta, vėl mane grąžino brolis. Tik šį kartą jis buvo dosnus ir dar kartu pridėjo gėdos jausmą.
— Klausau, — atsiliepiau į brolio skambutį, pertraukiantį vieną iš dažnų mano repeticijų.
— Sveikas, naujasis muzikante, — džiugiai pasitiko Kalvio balsas.
— Kaip laikaisi? — kiek irzlokai paklausiau. Po to mes apsikeitėm elementariais gyvenimą bei nuotaiką apibūdinančiais teiginiais, tačiau jau poros minučių pokalbio Kalviui užteko surinkti pakankamai argumentų ir be užuolankų užduoti man aštrų klausimą:
— Kas, po galais, tau darosi?
—  Nieko, — burbtelėjau. Nežinau kodėl, bet jaučiausi taip, lyg truputį ant jo pykčiau dėl to, jog pertraukė mano repeticiją (kai dabar pagalvoju, tai buvo toks apgailėtinas vaikiškas jausmas... Keisčiausia, kad taip manau tepraėjus vos dviems savaitėms po tokios savijautos). Dar keletą minučių pakalbėjęs su manimi, Kalvis, matyt, suprato mano tokio tono ir pakitusios kalbos manieros kilmę (įtariu dėl to, kad pats savo laiku galbūt tai išgyveno) ir kiek aštriu bei atakuojančiu balsu atskaitė man paskaitą:
—  Klausyk, gitara grot aš tave mokiau ne tam, kad vėliau taptum irzlia, dar nė nuo žemės nepakilusia žvaigžde. Tu nesi nei geresnis, nei blogesnis už kitus, o tik tiesiog pasirinkai sau kelią, kurio nepasirinko kiti. Bet metas atsibusti — tu dabar jau neturi galimybės pasirinkti tų kelių, kuriais nuėjo kiti. Žinai, kodėl aš nemėgstu tėvų?.. Todėl, kad jie manė, jog vieni keliai yra geresni už kitus. Ar tikrai?.. Pasižiūrėk, ant ko stovi, o ne ten, kur ruošiesi pakilti. Žemė, kaip ir pradžia, visur vienoda. Tik dangus, kaip ir pabaiga — kiekvienam savas...
Pypt, pypt... Padėjo ragelį nė neatsisveikinęs. Ir gerai... Mat nebūčiau pajėgęs jam normaliai ir suprantamai atsakyti „viso gero“. Visų pirma, Kalvis dar niekad nebuvo taip kalbėjęs su manimi. Taip, be abejo, mes kartais susipykdavome, bet tai ne tas pats. Šį kartą jis nepyko, šį kartą jam buvo gėda dėl manęs, mano minčių. Žinojimas, jog nuvyliau brolį, buvo lyg akmuo po kaklu. O visų antra... Nėra nemalonesnio jausmo kaip šlykštėtis pačiu savimi. Būtent taip tuo metu ir dariau vis dar neatitraukdamas telefono nuo ausies ir klausydamas monotoniško „pypt, pypt“. Atsikvošėjęs supratau, kad šiandien daugiau groti nebepajėgsiu, tad susirinkau daiktus ir susiruošiau namų link...

Grodavau to paties buvusio Kalvio bendraklasio, pas kurį jis buvo apsistojęs tą savaitę, rūsyje, tad iki namų man tekdavo pėdinti apie 20 minučių miesto pakraščiu.

Nekenčiu tos akimirkos, kai išlendu iš tamsaus ir niūraus rūsio į dienos šviesą, kuri gruodžio viduryje yra akinamai balta; iš visų pusių supantis sniegas mano akis iškart priversdavo ašaroti, taigi, kol jos apsipranta, einu kone nieko nematydamas. Nors tą dieną sniegas man mažiausiai rūpėjo. Įtariu, kad net žalios pievos nebūčiau pastebėjęs, mat mintys vis dar sukosi apie brolio žodžius. Jaučiausi bjauriai, tačiau mane visgi guodė supratimas, jog man, visgi pasisekė, kad šiuos žodžius išgirdau ne iš bet ko, o iš brolio ir būtent dabar, o ne po kelerių metų. „Lenk medį kol jaunas“ ar ne? Mhm...

Dažniausiai eidamas aš niekada nemėtau sniego gniūžčių į įvairiausius objektus, bet kai einu giliai įnikęs į savo mintis, būtent tai ir darau. Gerai aš nė nepamenu visų įvykio detalių, bet faktas, dėl kurio tikrai neabejoju, yra tai, kad į tikrovę visiškai grįžau išgirdęs įsiutusio vaikigalio (kuriam, kaip supratau po keleto akimirkų, aš gražiai paleidau gniūžtę į galvą)   ir jo „šaikos“ raginimus sugauti ir gerokai aptalžyti mane.  Kai pagalvoju apie tai dabar, tai tik nusišypsau, tačiau tuo metu linksma visai nebuvo. Pasileidau bėgti ta pačia kryptimi, iš kurios atėjau. Biologijos mokytojas neseniai buvo aiškinęs, kad įtemptų, aktyvių, rizikingų ir pavojingų situacijų metu adrenalinas suteikia daug papildomų jėgų žmogaus organizmui. Cha!  Bent šį tą iš to šmikio pamokų pamenu! Man rodos, to adrenalino dėka ir sugebėjau pasprukti. Truputį lengviau atsidusau užtrenkęs už savęs duris ir pasukęs raktelį spynoje. Buvau tikras, kad vaikiai tikrai nematė, į kurio namo rūsį aš įbėgau. Tiksliau... Jie net negalėjo būti tikri, kad aš įbėgau būtent į rūsį. Apie tai pagalvojęs nusišypsojau, bet tuoj jau pat surimtėjau ir įsiutau ant savęs už tokį kvailą poelgį. Dievaži, nepamenu, kaip man šovė į galvą mintis paleisti sniego gniūžtę tam vaikiui į galvą... Aš tik kažkaip tyliai mintyse vyliausi, kad galbūt aš taikiau visai kitur, ir tiesiog padariau didelę paklaidą... Bet tai jau nebeturėjo reikšmės, mat nuo tos akimirkos, kai sniego gniūžtė, tyčia ar ne, palietė to vaikigalio plikai skustą plikę, tiems gatvės chuliganams aš tapau priešu, kurį jie nori ir turi sumedžioti. Aš net nežinojau, kaip jie atrodė, tad nė nenumaniau, ko turėjau saugotis bei vengti. Man beliko tikėtis, kad jie manęs taip pat neįsidėmėjo...

Savo „slėptuvės“ nedrįsau palikti dar gerą valandą, tad namus pasiekiau smarkiai pavėlavęs, tačiau svarbiausia, kad gyvas ir sveikas, taigi džiaugsmo „nenumušė“ net ir vos pro duris įžengus mane pasitikusi ir apšaukusi mama, klykaudama, jog pavėlavau grįžti vakarienės laiku.
Tą naktį visiškai nesijaučiau pavargęs, tad iki paryčių varčiausi lovoje vis galvodamas apie brolį, gatvės chuliganus ir vis artėjantį koncertą. Kad ir kaip keista bebūtų, visgi tuo metu jaučiausi laimingas, išties laimingas, nes per šią dieną buvau gavęs keletą tikrai naudingų pamokų. Gera jausti, kad tobulėji, dievinu tą jausmą...

Iki  koncerto likus vienai savaitei, aš jau grojau kone be klaidų. Bėda, kad buvau pamiršęs vieną „smulkmenėlę“ — aš dar turėjau ir dainuoti, tad paskutinę savaitę aš šventai atsidėjau vokalo ir gitaros sujungimui į vieną visumą. Buvau  nustebęs, kiek daug aš buvau išmokęs choro pamokose. Dainuoti man sekėsi tikrai neblogai. Iš pradžių kiek prisibijojau savo balso (mat dabar jis jau nedingdavo vaikų miško skambesy, bet ir toliau aiškiai bei neužgožiamai skambėdavo), tačiau laikui bėgant ėmiau juo pasitikėti ir stengiausi išnaudoti visas jo galimybes.  Kalėdinis koncertas buvo jau čia pat, bet aš jaučiau, jog man pakaks laiko deramai pasiruošti. Tėvai jau ėmė kamantinėti, kaip sekasi ruoštis koncertui. Buvo keista vėl jiems sakyti tiesą, mat mano atsakymas buvo „sunkiai ir varginančiai“. Aišku, jie turėjo galvoje chorą, na, o aš...
Švenčių dvasia jau, rodos, zujo visur. Visi šypsojosi, juokėsi. Artėjo atostogos, tad viskas skendėjo džiaugsmo ir siautulio nuotaikoje, o mane tuo metu jau pradėjo kamuoti pasirodymo baimė. Prie nuovargio jau buvau pripratęs, bet dingusios geros savijautos ir pakilaus požiūrio į priekį netrukau pasigesti. Lyg nujausdamas man gresiančią tokią savijautą, likus porai dienų iki koncerto man paskambino brolis:
— Su artėjančiom Kalėdom, mažasis broliuk! — linksmai, kaip visad, pasisveikino (paskutinio pokalbio pasekmių, rodos, nė lašo). O ir aš, priešingai nei praeitą kartą, nudžiugau išgirdęs Kalvio balsą.
— Tave taip pat, vyresnėli!
— Kaip kalėdinės nuotaikos?
Maniau, kad jis iškart klaus apie koncertą, tačiau, pasirodo, suklydau. Buvo malonu vėl normaliai pasišnekėti. Buvau jau pasigedęs to, mat per tą gitarą teko kiek apleisti draugus (bet tie, kurie žinojo, kodėl taip yra, suprato ir palaikė mane — džiugu). Po dvidešimties minučių trukusio buitinio pokalbio, aš ėmiau jam pasakoti viską, kas pastaruoju metu mane slėgė:
— Grojimas gitara man nebėra toks malonus dalykas, kaip buvo pradžioje. Tą dainą aš groju kiekvieną dieną, ir  dabar ji man jau tiek nusibodo, jog nekyla noras ją vėl išgirsti...
— Hm... Padaryk pertrauką. Manau, būtų geriausia, jei iki koncerto paliktum gitarą ir visą šį reikalą ramybėje. Ką manai?..  
— Mmm... Gerai. Manau, taip būčiau padaręs ir be šio tavo patarimo. Žinai... Ir aš kažkaip nebepajėgiu suprasti, kodėl visa šitai darau, kodėl taip stengiuosi dėl tikslo, kurio prasmės dabar nesugebu paaiškinti. Iš pradžių maniau, kad tai paprasčiausia baimė, bet dabar imu abejoti...
— Klausyk,  tau tiesiog reikia pailsėti. Tu padarei išties didelį darbą, dabar tau tereikia porą dienų pailsėti ir atsakyti į rūpimus klausimus. Juk Kalėdos, nepamiršk to, tad neleisk šiai sumaiščiai galvoje sugriauti šventinės nuotaikos širdyje. Aš nesu gyvenimo mokytojas, tad ir nesiruošiu Tau nieko aiškint. Manęs, tiesą sakant, tai net nedomina, nes kiekvienas turim savo rūpesčių ir tik mūsų darbas su jais susitvarkyti. Nepanikuok, pailsėk ir „pasveik“. Dabar aš jau bėgsiu, iki, broli, — galbūt kiek grubiai, neišbaigtai, bet maloniai (nors ir nemačiau, bet žinojau — su šypsena veide) baigė pokalbį.
— Iki, — atsakiau ir padėjau ragelį.

Taigi turėjau dvi dienas poilsiui... Gal kiek priminiau psichinį ligonį, nes atsisakęs gitaros kompanijos aš nebesugalvojau, kaip praleisti laisvą laiką. Susitikti su draugais kažkodėl neviliojo. Nors ir buvau pasiilgęs bendravimo, tačiau žinojau, kad tie draugai paprasčiausiai nepadės man rasti atsakymų į mano klausimus. Mokytojai prieš atostogas jau irgi „atleido vadeles“, tad namų darbų taip pat nebebuvo...
Mintis mesti savo darbą nė kilus nebuvo, buvau pasiryžęs padaryti , ką buvau užsibrėžęs, ir dėl savęs, ir dėl brolio. Visą laiką kryptingai dirbau,  bet paskutinėmis dienomis mane tiesiog ėmė pjaute pjauti klausimas, apie kurį jau pasakojau broliui:  dėl ko aš visa tai dariau?.. Dėl savo aistros muzikai? Dėl savęs įprasminimo kažkokiuose konkrečiuose rėmuose, kuriuos galėčiau pasikabinti kambaryje ant sienos?.. O gal dėl pavydo, jausto (o gal vis dar ir jaučiamo) broliui, ir plojančios minios?.. Šis mėnuo buvo ilga istorija, tad tiesiog dar neturėjau tvirto pagrindo po kojomis, mano nuomonė, požiūris keitėsi dažniau, nei aš keisdavau kojines. Buvau tikras tik tuo, jog žengiu teisinga kryptim. Mat seniau klausimų man nekildavo, o dabar aš jau nebegalėjau nuo jų atsigint...

Tas dvi dienas pravaikščiojau po netoli namų esantį miškelį. Ten mėčiau sniegą į medžius, nebijodamas pataikyti kokiam nors agresyviam vaikiui. Būnant miške mano mintys buvo labai labai toli nuo koncerto ir visų šį mėnesį patirtų išgyvenimų.  Žvelgiau į ateitį. Grįžo nuotaika, kai supratau, kad nors ir nebegaliu pakeisti praeities, visa ateitis — tik mano rankose, tai aš ją kursiu. Galvoje sukosi planai apie tolimesnę mano veiklą, kūrybines perspektyvas ir kitas saviraiškos priemones. Buvau laimingas kaip vaikas smėlio dėžėje, nes, rodos, turėjau viską, ko man dabar reikėjo. Ir nors tai buvo tik planai, tik svajos, tik iškelti aukšti tikslai, to man buvo gana, kad vėl galėčiau šypsotis. Ir visgi, po galais, koks skirtumas, ar ta šypsena turi realų ir tvirtą pagrindą? Juk tiesiog gera jaustis laimingam... Ir nereikia nuolat ieškoti prasmės, protingų išvedžiojimų ar gražiai, bet tuščiai skambančių sudėtingų frazių. Ką reiškia „banalu“ ir „nuvalkiota“?..  To nėra. Ir nebuvo. Tai kartu ir viskas, ir niekas. Kas aš toks buvau, jog širdyje slėpiau panieką savo bendraklasiams už veiklą, kuri jiems iš ties patinka?.. Kas man suteikė teisę nuspręsti, jog grojimas gitara prasmingesnis už krepšinį ar kompiuterinius žaidimus?.. Tai viso labo nuomonė. O kas tai?.. Tai kaip užpakalis — visi jį turi. Tik kaži kodėl kartais pirmiausia bėgame pasišaipyt iš kaimyno, kai jis smirdi, nors patys išeinam iš tualeto nenusiplovę rankų?.. Dievaži, keistas mėnuo...

O štai dabar guliu lovoje ir su mažyčiu nerimu laukiu koncerto. Iki jo dar — dvi su puse valandos. Pakankamai daug laiko pasivartyti lovoje... Tiesą pasakius, aš puikiai suprantu, kad taip, kaip galvoju dabar, po kažkiek laiko aš nebegalvosiu. Tai tik šio gyvenimo tarpsnio išraiška.  O viskas juk taip greitai keičiasi... Paprasčiausiai džiaugiuosi, jog dabar suprantu, kad pats pastoviausias dalykas gyvenime yra permainos. Gerai tai ar ne, aš nežinau, bet kad tai tiesa — neabejoju.
Sučirškė durų skambutis, tad nuslinkau jų atidaryti. Už durų laukė pirmieji išsiviepę giminaičiai. Na štai, mano ramybė baigėsi. Bet iš kitos pusės tų veidų aš jau buvau pasiilgęs, tad dėl sutrikdytos ramybės pernelyg ir nepykau. Taigi gerą pusvalandį mes pasišnekučiavom ir tada aš jau pradėjau rinktis daiktus ir ruoštis šios dienos „karo žygiui“...
Eidamas į rūsį pasiimti gitaros, ėmiau galvoti apie tėvų ir visos giminės reakciją į faktą, jog aš groju gitara. Buvau tikras, kad jie pyks, bet dar labiau užtikrintas buvau savo gebėjimu apsiginti. Netikėtai mintis pasiekė iš kažkur šalia mano pasaulio esančios erdvės atskridę žodžiai:
— Ei, žiūrėkit, tai tas pats urodas, kuris man pataikė sniego gniūžte anąkart!
                „Šaunumėlis“. Tai buvo vienintelis žodis, tuo metu pasiekęs mano protą. Dar net nusišypsot spėjau, o tada jau pasileidau į kojas. Bėgant galvą pasiekė kitas žodis — „De javu“. Keisčiausia, matyt, buvo tai, kad kaip tik tada pradėjau juoktis. Bėda, jog tai buvo vienas tų isteriško juoko priepuolių. Juoktis, tiesa, teko neilgai. Pirmiausia išsiplojau ant žemės, vėliau išvydau virš manęs pakibusius kelių bernų veidus, o galiausiai pajutau batus šonkauliuose. Vėl. Vėl. Vėl.  ( Tėvai bandė mano brolį apsaugoti nuo gatvės gaujų. Žavu — būtent jos mane dabar ir talžo. ) Laimei, jog nepaisant keleto mėlynių ir sumušimų, buvau visiškai sveikas. Tačiau dėl to turiu būti dėkingas tik žiemai, kuri verčia rengtis storais drabužiais, ir kepėjui, išlindusiam iš savo parduotuvėlės ir nuvijusiam tuos pašlemėkus. To kepėjo būta išties malonaus žmogelio. Priėjo, pasiteiravo, kaip jaučiuosi, ar nereikia iškviesti medikų ar tėvų, bet aš pasakiau, kad viskas gerai, ir nuėjau pasiimti gitaros. Šonkaulius truputį maudė, buvau išsigandęs, jog negalėsiu dainuoti, bet, ačiū Dievui, prasidainavęs supratau, jog viskas tvarkoje.

Likus keturiasdešimčiai minučių iki koncerto pradžios, aš jau buvau mokyklos scenos užkulisiuose. Laimei ar nelaimei, bet mano solinis pasirodymas koncerto programoje buvo vėliau nei pasirodymas su choru. Ryte per generalinę repeticiją viska vyko sklandžiai. Kas girdėjo, mano atlikimą įvertino palankiai, tačiau visgi šiokį tokį nerimą dabar jaučiau.... Juk ryte salėje nebuvo daugybės žmonių, kaip bus dabar...

Netrukus užkulisiuose pasirodė ir mano brolis. Labai apsidžiaugiau vėl jį pamatęs. Kas jau kas, bet jis dabar puikai suprato mano savijautą ir nerimą.  Jis kalbėjosi su manimi apie viską iki pat koncerto pradžios. Supratau, kad jis nenori, jog aš likčiau tyloje ir galvočiau apie jau visai čia pat esantį pasirodymą. Tai, manau, man padėjo nusiraminti. Prieš pat koncerto pradžią aš nuoširdžiai net juokiausi iš juoko pargriuvęs ant žemės, kai Kalvis papasakojo, kaip paskutinio koncerto metu grojant žinomiausią  grupės dainą į sceną įbėgo trys merginos ir griūte užgriuvo ant mano brolio...
Nutildyti mane teko renginio vedėjui. Koncertas prasidėjo. Mes su broliu stovėjom šalia, bet jau nebesikalbėjom, tačiau stiprų ryšį aš vis tiek jaučiau.  Atėjo laikas scenoje pasirodyti ir chorui. Nieko ypatingo, kaip visad. Mačiau mamą, tėtį ir kitus. Visi buvo tokie laimingi... O kaip jie atrodys antrą kartą netikėtai mane išvydę scenoje su gitara rankose?.. Pasijutau lyg savanaudis... O jei, padarydamas tai, ko taip troškau, aš visai savo giminei sugadinsiu nuotaiką?.. Kokios tada bus mūsų Kalėdos?..  Ai, bus kaip bus, „pirmiausia šauki, po to klausinėki“... Ar taip?..
Jau stovėjau su gitara rankose. Po dabar scenoje šokančių merginų eisiu aš. Stengiuosi nurimti, bet padažnėjusių širdies dūžių niekaip neišeina sustabdyti. Ech, juk taip ir turi būti. Dievaži, aš pirmąkart eisiu į sceną vienas! Pajuntu brolio ranką ant peties, pakeliu akis į jo veidą ir ten išvystu raminančią ir drąsinančią šypseną. Be galo myliu savo brolį, be galo... Čia, šalia scenos, o netrukus ir joje, aš esu tik jo dėka. Visgi kalvis klydo. Jis buvo ir tebėra mano gyvenimo mokytojas... Girdžiu salės plojimus. Apkabinu brolį ir tyliai į ausį sušnabždu:
— Ačiū...
Išgirstu tokį pat tylų atsakymą:
— Eik...
Apsisuku ir nueinu prie uždangos krašto. Į sceną įžengia vedantysis. Nesuprantu ir negirdžiu jo sakomo teksto. Man tai visiškai nerūpi...  Mintyse aš jau groju ir keliauju po muzikos, jausmų ir gyvenimo pievą.  Tyliai laukiu, kol išgirsiu savo vardą. Dar kartelį žvilgteliu į brolį — visgi jis nenuėjo į salę stebėti tėčio išraiškos... Vedantysis neužtrunka:
— O dabar scenoje — Minijus Lateika.
   O juk viskas prasidėjo nuo gitaros, nuo ją supančios magijos. Dievaži...  Ką gi — pirmyn...