(Išleistam almanachui „Poezijos spalvos“)
 
Tai suskrido čiulbuonėliai
Su savo giesmelėm.
Ką giedojo, knygon kėlė,
Dabino plunksnelėm.
 
Tokio choro dar nebuvo —
Iš trijų šalelių
Lapų lapais dainos gulė
Juodosiom avelėm.
 
Baltos lankos šiltai glaudė
Darnų širdžių balsą,
Trisdešimt aštuoni audė
Nuostabiausią spalvą.
 
Joje meilė, širdies skausmas,
Žemė ir Tėvynė,
Išsiliejęs karštas jausmas,
Ilgesys gimtinės.
 
Gražios eilės, mintys, žodžiai
Supinti lyg rūtos,
Kad išdrįsę pasirodyt,
Amžiais kartu būtų.
 
Almanachas – žodis keistas,
Iš svetur atklydęs,
Bet džiaugies, kad juo tau leista
Palikt savo brydę.