Stebies, nesupranti — kodėl jis toks raudonas?
Karpyti lapai dvelkia ugnimi.
Bandai ranka paliest — visi šilti, malonūs,
Beržų būry į saulę iškelti.
 
Šalia žali klevai jam, sako, broliai,
Bet paprasti, kokių aplink šimtai.
Prabėgus vasarai, pašals, gal bus geltoni,
O gal nušvis viršūnėm raudonai?
 
Klevai klevai, gražuoliai miško medžiai,
Išbėgę į sodybas prie namų,
Jūs vasaros kaitroj pavėsį nešat,
Tik kartais skiriatės spalvų žaismu.
 
Gal kas sakys, kad jis svetys, trumpam užklydęs,
Ar išsišokėlis tarp akiai įprastų.
O man — kaip muzika, kuri sulaužo tylą,
Ir netyčiom tada tari — labai gražu.