Išaušus šiam pavasariui, kai ledą
Lietus ir saulė pakerėj surado,
 
Vandens jėga lyčių kirvius sukišo
Į pašaknio erdviausią, plačią nišą
 
Ir tol kapojo molį dar žieminį,
Kol šakneles sumaigė ir sutrynė.
 
Kai šėlsmas tas pasibaigė, nusėdo,
Man į save pažvelgti buvo gėda –
 
Buvau lig kambio nurengta, pabalus –
Širdim jaučiau – atėjo amžiaus galas.
 
Bet šiluma birželio, saulės vonios
Man sugrąžino odą ir svajonę –
 
Metus, kitus dar pagyventi moly –
O gal tikrai – ne viskas dar prapuolė?
 
Kai pajunti, kad baigias tavo laikas,
Gyvenimo šviesa esi apsvaigęs.
 
Atrodo vis, kad pakerė subrendus
Vėl pagražės, užlygins metų randus
 
Ir tavo urvuose atgis troškimai
Ir džiūgausi, lyg neseniai užgimus.
 
Viltis – ta durnių motina geriausia,
Po pakere vėl savo urvus rausė.