Pienių auksas pavirto pūkais,
Greitai vėjas laukais juos nešios.
Taip trumpai geltonuoju džiaugeis,
Kai skubėjo diena po dienos.
 
Pavydėjo gal žemei dangus,
Kai ji puošės gegužio ryte,
Kėlė žiedus, brangiausius turtus,
Prie miškelio, lankoj ir sode.
 
Žalios pievos saulėkaitoj gelto,
Akys džiaugės švelniausia spalva,
Išdidžiai nešė baramą vardą
Lauko pienė, žydėt pašaukta.
 
Trumpalaikė garbė, jeigu auksas
Viso labo tebuvo žolė.
Nuskris vėju, atgal neprišauksi,
Tik po metų ilgų vėl žydės.