Kai stinga tavęs, išgalvoju akimirkas,
Sirpstančias pašilio uogomis, 
Vėją topoliuos, 
Valtis krante
Arba puslapius, plyštančius 
Nuo šimtmečių skaitymo.
Tu – vėjas, švilpiantis trobų kaminuos, 
Kai rudenį verkia lietus,
Kai siaučiuos į palaikį apsiaustą.
O gal tave išgalvojau vien tik tam,
Kad žiemos naktimis
Slėptumeis užuolaidų klostėse 
Arba židinio ugnelės spragsėjime
Sėlintum paliesti mano užmerktų akių.
Nebijok, neišgąsdinsiu tavęs.
Gali būti nors ir šešėliu,
Man bus gera vien nuo žinojimo,
Kad esi, būsi ...

prisiminimų šukele mano klystkeliuos