Tai nulijo, tai nulijo –
Visos žolės linksmos styro.
Iš po žemių, iš kampų
Susirinko daug sliekų.
Klausosi visi pastėrę,
Ko tos žolės dangun stiebias.
Juk po žemėmis giliai
Jiems gyvenasi gerai.
Kol dar saulė saldžiai miega,
Paklausys jie pasakėlių.
Pienės linksi galveles,
Po lietaus dar didesnes.
Motiejukai kaip rankas
Iškelia dangun strėles.
Žliūgė rangos ir bujoja,
Lietui garbiai vis mosuoja.
Susirinko vabaliukai,
Supasi visi padūkę.
O sliekai staiga sumoja,
Žolės visos kad kvatoja.
Nurengė lietus plikai –
Susigėdo – negerai.
Bėga slėptis po žeme,
Pasakų jau jiems gana.
Jeigu žemėj saulė švyti,
Gal geriau visai nelytų?
 
Kaip, vaikučiai, jūs galvojat,
Ar teisybės sliekai nori?