Pražys dar rožė virš pilko akmenėlio,
Puošnias žiedų kekes iškels.
Dabar tik mažos, mielos našlaitėlės
Prisiglaudė prie šaltojo akmens.
 
Gal ir nešalto.
Saulužė juk dosni vienodai.
Vienodai šildo medį, pievą, gėlę.
Tik rožės nuostabiajam grožiui
Jos reikia karštesnės dar truputėlį.
 
Kaip sužydės — mums paslaptis,
Dar juoda  žemė saugo žiedo spalvą.
Bet bus diena ir jis nušvis,
Pakels karališką roželė galvą.