Kol aš dairiaus filosofą suspaudus,
Paupiu nuskriejo vasarinės audros
 
Ir užvertė vandens tvanu pakrantę –
Upelis pakilimą didį šventė.
 
Išrovė ir išplėšė mano kojas
Iš to molingo kranto, kur plėtojaus,
 
Nusinešė likimas ir nuvartė
Skaudžiai – meiliai – visai į kitą kertę.
 
Siaubingai aš ritaus, žvelgiau į dangų
Tarsi šunytis krepšy susirangęs.
 
Užkliūdama už akmenų, už alksnių,
Pavargusi ir ramumos išalkus.
 
Retai tebūna pakerės išrautos,
Nes jos toli nuo verpetingų srautų.
 
Ir dar rečiau, kad jas kur persodintų,
Nors joms nereikia donorų nei bintų.
 
Užtenka ją gerai užpilti moliu
Ir pakerė vėl šiepsis jums iš tolo –
 
Įleis šaknis, žaliuos ir žiedu puošis
Vilios žuvis į urvą kaip į lopšį.
 
Tik aš vietelės negalėjau rinktis –
Nors puoselėjau aitrią savo mintį.
 
Kai potvynis nusėdo ir aprimo,
Aš įklimpau į suneštą dumblyną
 
Ir užtvenkiau kitam upeliui tėkmę –
Jis buvo negilus ir baisiai lieknas.