Aš žvelgiu į nuskurusį elgetą
per purvinas žemei rankas.
Girtą į lūšną jį parvelka
dalinantį dangui raudas.

Meldžiantį balsą nutilti
ir leisti išgirsti mintis,
kurios gal padėtų pakilti
dar šiandien į naktį išskrist,

nes šaukia per garsiai jo tylos
uždengiančios žodžiais kitus.
Ateina laukais nusivylęs
ruduo, nes iš naujo pradingo lietus.

Padėti jis elgetai trokšta
jau pardavė laimei tinklus.
Per greitai jam džiaugsmas pabosta,
todėl pasivogs sau vargus.

Juk viskas per lengva gyvenant
vien saulės dalintais sapnais,
o elgetoj jaučia rusenant
jausmus, kurie viską pakeis.