Per amžių aš tikros šviesos nemačius,
Aš paslėpta ir gyvenu privačiai.
 
Net paupy po krūmais pakavota –
Aš neturiu gyvenamojo ploto.
 
Ir daugelis protingųjų pripratę
Mane vyniot į nuodėmingą vatą.
 
Kai mėginau pralįst į internetą,
Tuoj akmenim kaip musulmonai mėtos.
 
Ne vien dėl kojų ar gražių lydekų
Man nusilenkia vargšai ir pertekę.
 
Ir kuo labiau esu aš reikalinga –
Ateinantieji meta keistą vingį.
 
Jie veidmainiauja – kai nemato niekas –
Mintim, jausmais prie manęs nusidriekia.
 
Ir pasakysiu, jeigu taip išėjo,
Iš pakerių užgimsta jausmo fėjos,
 
Nuskaidrina gyvenimo pilkumą,
Žmonių kartas į atgimimą stumia.
 
Ateis diena ir aš tarsi atgimus
Pasaulyje gyvensiu jau be grimo.