Debesys leidžiasi ant medžių šakų,
gracingai planiruoja,
kol nutupia ant skruostikaulių raukšlių.
Ašaros teka gurnėdamos, be priekaištų sau ir kitiems.
Sūrimas lieka akiduobėse – 
nepastovios būsenos miražuose.
 
Raudonos saulėlydžio burės krypsta nuo žvilgsnių,
perskrosdamos  nestabilumą.
Apsinuoginęs mėnulis spokso į drevės gerklę,
įtempęs visas kantrybės stygas.
Plaukus šiurena vėjas grubiais lediniais pirštais,
skverbiasi į akių vyzdžius.

„Niekada neverksiu! ” – pasižadu sau, net ir tada, kai skaudės apsamanojusiems nuo laiko kryžiams – suplėšytoj monotipijos erdvėje. „Neverksiu! ” – sakau, nes jau nebeskauda užkimusiam balso tembrui, kuris kasdien –  it pjaunama avis, kantriai, be pasipriešinimo tyli. Pavargo sąnariai ir smegenys nestabilumo būsenoje, mėginantys išblaivėti, pakreipti eigą kita kryptimi, kitu rakursu.

O dabar, kai
smilgos žiopčioja vieškelio griovio pakraštyje,
norėdamos išsilaisvinti, įkvėpti gryno oro.

Kai
laiko kursyvas pakrypo iki kritinio riboženklio:
trumpėja dienos, ilgėja naktys.

Kai
susikūprino piliakalnis, paslydęs ant metų skalės slenksčio.

Kai
kojos juda it kojūkais pirmyn, palikdamos skyles:
taškus, kablelius ir šauktukus.
- - -
Dabar mintys klaidžioja beprasmybės kontūro paviršiumi,
negalėdamos atsitraukti, pakilti aukščiau kasdienybės.
Dabar tujose ir ausų būgneliuose čirškia susispietę žvirbliai,
apsisaugodami nuo šiaurinio vėjo šuorų.
 
 Akyse sublizgo sidabriniai potėpių šešėliai –
 tyla įsibrovė ilgam.