Tu pabudai... ir žvilgsnis tartum fėja
troškimą mano lyg pumpurą praskleis,
ir aidžiai skambančiuose gintariniuos rūmuos
nemirtingumo galią tesuteiks...

Kartoju tavo vardą, o mylima Jūrate,
ir svaigų meilės vyną geriame abu,
lyg blyksinčiuos pursluos jausmuose pasimetę,
mes šoksim supami aistros kerų.

Žvejo sūnus esu, sukilęs prieš Perkūną —
šią mūsų šventą meilę žaibų strėlė prakeiks...
Maria jūros puta pavirs tavasis kūnas,
o tavo rūmai — gintaro lašais...

Ir žūsiu aš, pagautas Dievo pykčio,
žaibų vilyčiom širdį man mirtinai sužeis,
ir krisiu kovoj aš kaip ąžuolas kad virsta —
paliks vien tik vardai mūs nuberti gintarais...

...