Jau viską, rodos, parašiau,
Ką širdimi jaučiau,
Mačiau.
Visas mintis,
Jausmus išliejau,
Kur sapnuose kadais regėjau.
 
Gal,
Kad vaikystėj žolės glaudės
Prie kojų man paraudusių,
Dažnai suskirdusių, basų
Nuo šalto rytmečio rasų,
Dabar lenkiuos.
 
Dabar lenkiuos
Prie dobilo, ramunės, pienės,
Žibuoklės, plukės ir purienos.
Jas glostau mylinčiu žvilgsniu,
Stebiuos —
Dievuli, kaip gražu!
 
Ir nesvarbu, kur augs gėlė —
Jaukiam daržely,
Pakelėj,
Žydės puošniais,
Mažais žiedais —
Visais visais gėriuosi jais.
 
Geriausiu stogu lyjant lietui
Man būdavo motulė liepa.
Vidudienį, per patį karštį,
Įlipdavau į aukštą alksnį.
Pro properšą žalių šakų
Žvelgiau į tolumas laukų.
 
Dabar
Tiktai jau iš žemai
Dairaus, kur raustantys klevai,
Paklusę rudenio
Sparnuotam vėjui
Man lapų auksą dosniai sėja.
 
Jau viską, rodos, aprašiau,
Ko taip jaunystėje geidžiau,
Kai laimę kvepiančioj alyvoj
Su šakele žalia nuskyniau.
Ko dar betrokšti, ko norėti,
Alyvos ima vėl žydėti!
 
Vėl lenkias gundančiai prie veido,
Jauti dvelkimą saldų, svaigų
Ir iš kadaise dengusios nakties
Sau paslapčių, jausmų semies.
Galbūt meluoju, kai sakau,
Jog viską viską parašiau?