Aš dar galiu visokius burtus regzti
Ir vandeny rašyti savo tekstą,
 
Bet vis giliau išplauna molio gruntą,
Aš tos srovės nebegaliu nurungti.
 
Lėčiau beauga mano šaknys smailios,
Jas knibinėja, gramdo upės mailius.
 
Susižavėjęs pakere gauruota,
Nukandžioja jos vandeningą plotą.
 
Už pakerės kietam geltonam moly
Vėžiai atplaukę gremžia urvus uoliai.
 
Žuvis visas jie žnyplėmis išbaido,
Man rodos, čia aš užgimiau per klaidą.
 
Bet pakeres juk laiko kūno krantas,
Tik apskriti kvailiai to nesupranta.
 
Mintim suranda sau geresnę vietą,
Kurioj jausmais ilgiau galėtų lietis.
 
Tik rodos man, kad čia ir nusibaigsiu
Aistrų liepsnos išsilgusi kaip maisto.