Ta kasdienybės pilkuma baisinga
Jau globia visą mano upės vingį.
 
Nors teliūškuoja pakerę rambėtą,
Gilyn nė kiek – nepajudu iš vietos.
 
Šaknis – ne koja, negali pakelti
Arba suglaust, kai upę kausto šaltis.
 
Jau kaip įaugau į molyno kraštą,
Tikriausiai čia bus lemta ir sutrešti.
 
Bet dar kol kas gyvybės syvai juda,
Nors pakerė pajuodus ir nurudus,
 
Dairaus aplink, vilioju žuvį kitą,
Kurios oda spalvingai aprašyta.
 
Sugundau ją šakniaplaukiais minkštais dar
Ir priglaudžiu nė žodžio neištarus.
 
Ji mano urve jaučiasi kaip rojuj,
Nes tebesu tvirtai įsikerojus.
 
Gal kiek ir plačios mano urvo ertmės,
Čia galima ant šono apsiversti.
 
Kieta žuvis dar jaučia malonumą,
Padūksta ir apsvaigus, ir suglumus.
 
Bet jau ne tas, kas buvo nuo jaunystės –
Sapnai nublankę, pamažu išnyksta.
 
O be sapnų tik kasdienybės rūkas –
Esu nuo žemės ir dangaus nutrūkus.