Sugrįžkit paukščiais iš namų išskridę,
Sugrįžkit pavilioti svetimų kraštų.
Be jūsų tėviškės laukeliai liūdi,
Nors ir pilni pražydusių švelnių žiedų.
 
Į miesto džiungles gegutei neatskristi,
Neiškukuot jums metų daug gražių,
Netruks vyšnelė pražydusi nuvysti
Prie kiemo vartų seniai beatvertų.
 
Nukritę žiedlapiai nuplauks srauniais upeliais,
Tik jūros kelio jiems nebepasiekt.
Žaliuos aukšti klevai, svyruos jauni berželiai,
Lakštingala giedos... Argi perniek?
 
Stebies — varnėnai, pempės, kregždės grįžta,
Tiktai lietuviai taip reti svečiai.
Gerai, kada pasaulį platųjį pažįsta,
Bet širdis ten, kur laukia jų namai.
 
Pavasaris nedels, skubės pakloti taką,
Išaustą iš ką tik žydėjusių gėlių.
Kai klos vėliau žiema jau savo baltą,
Jį puoš iškritusiu kalėdiniu sniegu.