Jau pilnatvė kaštonuose sirpsta,
O beržai jauną žalumą lieja.
Aš tavęs niekada neužmiršiu,
Tu mane prisiminsi mylėjęs.

Eikim, bėkim pavasario pievon,
Ten, kur tūkstančiai saulių pražydo.
Ir temato ten mus tiktai Dievas,
Žaiskim, šokim, kvailiokim lig ryto!

Juk pilnatvė kaštonuose sirpsta,
Baltos ievos mums meiliai vilnija.
Aš tavęs niekada neužmiršiu,
Nes mus jungia nematomos gijos.