Vyšnios, obelys šoka pavasario tango,
Lietūs geriasi godžiai į gimstančią žolę.
Kol pavasaris šlovina žiedlapiais Dangų,
Ar pašlovinsi Dievą ant kelių parpuolęs?

Ar pašlovinsi Dievą savy ir aplikui,
Padėkodamas jam už gyvenimo mirksnį?
Juk mes esame čia tiek trumpai keliauninkais.
Tad dalinkimės meile. Galop juk numirsim!

Dievas mūsų neklaus, ar rimtai Žemėj dirbom,
Ar turėjome turto, daiktų ligi valiai.
Jis tikriausiai paklaus, kuo mes Žemėj pavirtom —
Ar vergai visgi buvom, ar dvasios karaliai.