Tylėjo dailininkas spalvomis,
Tik akys tapė būsimą paveikslą,
Ten mūsų lietūs virtę gėlėmis,
O mes drugiai, kiek kitokie — besparniai.
Pragydo raudona, neiškentė žalios
Prisilietimo prie melsvos našlaitės,
Ir geltona visai nenuramino jos —
Tiesiog paliko šėstančią padangėj.
Tada išliejo apmaudą lietum
Maži lašai po pievas išsilieję.
Ir aš regiu paveikslą: jis puikus.
Kaip kūrybingai metras ištylėjo.