Aš neturiu nei turtų didelių,
nei aukso, nei dvarų didingų,
tiktai žinau — einu keliu,
kuriam istorija audringa.
Many ir Radvilos, Pacai
po savo kraujo lašą randa,
ir net Aukščiausiasis patsai
man atsuka bučiuoti žandą.
Nuo vartų Motina dangaus
į mano veidą žvelgia,
gal Dievo rykštė, kas daugiau,
pasauliui moka algą.
Už ką ir kiek, kodėl, kada
ateina ir nueina...
Ir klausimas kaip nebyli malda —
kodėl didžiausią kainą?
Todėl einu su ja drauge
lig slenksčio, ligi karsto
su viltimi — vienintele drauge,
kad šiapus neapkarstų.