Kuklūs našlaičių žiedai
Rasos lyg ašaros krenta.
Mama, lenkiuosi žemai,
Kad pašaukei gyventi.
 
Tu man sakei, kad kadais
Saulėlydžiai skaisčiai žėravo
Ir tolumoj vakarais
Jaunimas vis dainavo.
 
Tavo jaunystės dainas
Visas lig vienai išmokau.
Jos man padėjo surast
Tiesius kelius į žmogų.
 
Atmenu ilgas naktis –
Ne kartą nemigom lig ryto,
Nes viena kitai abi
Turėjom tiek pasakyti.
 
Tu man sakei, kad žmogus
Negali būti vien blogas.
Tegul jį teisia Dangus –
Ne žmogui teisti žmogų.
 
Tu man sakei, kad vargai
Padaro mūs širdį geresnę.
Juk tik tada, kai blogai,
Mes linkę Dievą atrasti.
 
Tu palaikei, kai klupau,
Tu palydėjai į skrydį.
Kad savo kelią radau,
Vien Tau dėkoju, mamyte.