pabusti pienių debesy – kaip ir ant žemės
taip danguje
balta drėgmė drugių
piešiu tave šiltais šviesos lašeliais
kaip visados
taip ir dabar
                  o tu

garuoji lietumi nuo sapno virkščių
kai bitės renka žydinčius žodžius
ir nuo skaidraus nektaro limpa pirštai
ir plyšta atmintim akių dangus

kai kuždesiu aklu priglunda lūpos
paliesdamos žinojimu – esi

dabar
ir visados

šilkinis rūkas
virš mano žemės
pienių debesy