Pro baltą arką žengiu į Saulę.
Žengiu į nebūties takus.
Paukščių sparnuose mįslę išaustą
Įspėsiu – tik Tu būk kantrus.

Bet laikrodžio tyla jau stabdo laiką –
Nėra pradžios, nėra nei pabaigos.
Nematomi šaukliai jau skelbia naują laiką.
Bet jie toli, jie dar negreit atjos.

O iš manęs Tu lauki kažko kito,
Bet aš ne visad sugebu suprast
Net tai, kas aiškiai prieš akis man parašyta,
O ką kalbėt apie Tavas, tiek daug ir nieko
                                        nepasakančias kalbas.

Žinau, pasaulis šis netikras.
Tik vizija, miražo vaizdinys.
Žinau, kad ne tik voras rezga tinklą
Ir ne tik musė šių mezgėjų taikinys.

Aš noriu perskaityt visas knygas,
Kuriose bent eilutė, bent du žodžiai parašyta,
Kaip rast slaptąsias perėjas, nematomas brastas
Į šviesos šalį, į žinių šventyklą.

Todėl žengiu pro baltą arką
Į nebūties – būties takus.
Tiesos lašą, melo bangų apgautą,
Atrasiu – tik Tu būk kantrus.