Apsimesti sunku, jog drakonas ilgesio tyli,
Nesispjaudo ugnim ir aštriais nesidrasko nagais,
Jausmuose, mintyse net pražilę vaikai — mums mažyliai
Ir, kol akys matys, tolei rūpestis nepasibaigs.

Juk atsirgtum už juos, susirinktum gumbus ir atvargtum,
Juk nušluotum takus ir nuklotum minkštais patalais.
Tik dienelė, kita, o drakonas jau ilgesio tarpsta
Ir į tavo mintis greitai iltis nuodingas suleis.

Sužinot... Pamatyt... Apkabinti... Paglostyt... Priglausti...
Kiek prakutę spurdės — tarsi skrydį svarbiausią trukdai,
Bet pravirksta tada, kai it angelas sergėti liaujies,
Kai supranta galop, kad nebus jie jau niekad vaikais.