Mamai

Kelią perbėgus katė nusišluosčius snukutį
budina rytą.
Lietus groja stogais —  
medžių šakos kyla į paukščių žvaigždyną.

Kažko nebėra, kažko vėlei trūksta —
kelias sustingo už tilto.
Pas Tave ateinu su šviesiausiom spalvom,
mintys krenta į būtį.

Chrizantemų baltumas kaip žodžiai —
paprasti ir nuoširdūs:
— Pakylėtas dangus — tai Tavo
ir mano sekundė.

Į voratinklius vėjas surinko lapus,
bitės skrydį — į avilio landą.
Žolėje dar rasa...
—
Nekantrus ilgesys palietė randą.